Skaitau daug ir mėgstu pasižymėti tai, kas labiausiai įstringa.

***

Clarissa Pinkola Estés: Bėgančios su vilkais

Tačiau laukinė prigimtis mus moko, kad su sunkumais turime dorotis tada, kai jie mus užgriūva. Medžiotojų ir varovų užspeisti vilkai juk nedejuoja: „O, varge! Na, kiek galima?!“ Jie sprunka, šokinėja, lekia, neria, ropščiasi, apsimeta negyvi, kimba priešams į gerkles ir daro viską, ką tik gali, kad išgyventų. Taigi ir mums nevalia pulti į neviltį dėl to, kad pasaulyje esama entropijos, nuosmukio ar sunkių laikotarpių.

<…>

O juk būtent klestėti ir buvo mums skirta šioje žemėje. Mes, moterys, nuo gimimo turime teisę klestėti, o ne vien tiktai džiaugtis tuo, kad išgyvenome.

<…>

Ta amžina moterų prievolė „visus pagydyti, viską sutvarkyti“ — tai vienos iš pačių didžiausių žabangų, kurias mums paspendė visuomenė su savo reikalavimais, verčiančiais mus nuolatos įrodinėti, kad ne šiaip sau vietą užimame ir orą gadiname bei malonumų vaikomės, o kad turime konkrečią vertę; negana to, kai kuriose pasaulio dalyse — nesuklysime pasakę — dargi privalome įrodinėti, jog turima vertė duoda mums teisę gyventi. Šie reikalavimai mums įkalami dar tada, kai esame per mažos ir neįstengiame nei kritiškai jų įvertinti, nei jiems atsispirti. Taigi jie tampa mums neginčijamu įstatymu… bent jau kol išdrįstame jais suabejoti.

***

Jean-Paul Sartre: Žodžiai

Čia, be jokios abejonės, glūdi mano neapsakomo lengvapėdiškumo šaknys. Aš nesu vadas ir netrokštu juo tapti. Įsakinėti ir klausyti – lygiai tas pats. Pats valdingiausias viršininkas įsakinėja kito vardu, kanonizuoto parazito – savo tėvo – vardu, ir perduoda abstrakčią smurtinę valią, kuri jam pačiam yra primesta. Per visą savo gyvenimą nesu niekam nieko įsakęs, nebent tik juokdamasis ar norėdamas kitiems padaryti juoko; manęs nekamuoja valdžios troškimo piktžolė, nes manęs neišmokė klausyti.

***

Matt Ridley: Raudonoji karalienė. Lytis ir žmogaus prigimties evoliucija

Genų ignoruoti negalima. Vis dėlto, žinoma, nėra šautuvų arba lėlių pamėgimo genų, yra tik genai, kurie skatina vyriškus instinktus imituoti vyrų arba moteriškus instinktus imituoti moterų elgesį. Yra prigimtis, kuri reaguoja tik į tam tikrą auklėjimą, o ne į kitokį.

***

Patricia Duncker: Haliucinuojantis Foucault

Visi rašytojai vienaip ar kitaip bepročiai. Ne tokie grands fous, kaip Rimbaud, bet bepročiai, taip, bepročiai. Nes mes netikime tikrovės stabilumu. Mes žinome, kad ji gali subyrėti į šukes kaip stiklo lakštas ar priekinis mašinos stiklas. Tačiau mes žinome ir tai, kad tikrovė gali būti sukurta, pertvarkyta, sukonstruota, perdaryta. Rašymas pats savaime yra smurto aktas prieš tikrovę.

***

Maureen Lindley: Rytų Brangenybės užrašai

Tuomet, kaip ir dabar, buvau įsitikinusi, kad turime elgtis, kaip trokštame, arba sumokėti už tai kartėliu ir nusivylimu. Juk negalima kaltinti lapės, kad pjauna vištas, – ji tik gera lapė. Mes visi gyvūnai, ir kiekvienas siekiame kuo geriau gyvuoti. Taip ir nesupratau, kodėl gamta mums davė kaltės jausmą; turbūt papokštavo.

***

Marlena de Blasi: Tūkstantis dienų Venecijoje

Savo gyvenimą komplikuojame per dažnai. Kodėl turime iš jo spausti, jį kandžioti ir trankyti, įsitikinę, kad esam proto galiūnai? Prisidengdami racionalumu, išniekiname dalykų nekaltumą, tad galime netrukdomi klaidžioti ir bastytis, ieškodami aistros ir jausmų. Nelieskime to, kas nepaaiškinama.

***

Amélie Nothomb: Tikrinių vardų žodynas

Bet Liusetė buvo įsitikinusi, kad ji ne beprotė. Ji tik norėjo, kad gyvenimas būtų nepaprastas ir intensyvus. Ar nebūtum beprotė, jei norėtum ko nors kito?

***

Tessa Hadley: Tėvų miegamasis

Reikia grįžti į darbą, ką nors veikti, kad nieko nejaustų. Taip visada nutinka moterims, kurios turi per daug laiko apmąstymams: jos virsta visų visatos aistrų žaibolaidžiais, atvirai įsisvajoja apie galimybes, apie kurias dirbantys blaivaus proto žmonės niekam nepasakoja.

***

Thore Langfeldt: Seksologija

Lytinio nukrypimo atsiradimas susijęs su dviem elgesio formomis. Visų pirma su sekso, savo kūno ir kūniško intymumo neigimu. Didelę reikšmę turi emocinis konfliktas su tėvais. Seksualumas tarsi atitrūksta nuo individo ir susiejamas tik su objektais arba aplinkybėmis. Seksualumui turi įtakos baimė ir kaltės jausmas.

***

Arthur Schnitzler: Plačiai užmerktos akys

Ji nutilo ir nejudėjo. Jis taip pat nejudėjo ir nesakė nė žodžio. Bet koks žodis šią akimirką būtų blankus ir bailus, tai būtų melas. Kuo toliau ji pasakodama stūmėsi į priekį, tuo juokingesni ir niekingesni jam atrodė jo paties išgyvenimai, kuriuos jam ligi šiol teko patirti, ir jis prisiekė patirti juos visus iki galo, paskui tiksliai papasakoti jai ir taip atkeršyti šiai moteriai, kuri sapne atsiskleidė esanti tokia, kokia buvo iš tikrųjų – neištikima, žiauri ir išdavikė ir kurios jis šią akimirką tarėsi giliau nekenčiąs nei kada nors mylėjęs.

***

Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum III

Taip, moteriškos paslaptys kartais gali būti atgrasios, grėsmingos, nešvarios, jų kūnai ir protas pasižymi silpnybe, ir kaip jos nė nesupranta, jog geriausia, kas joms gali nutikti – laikytis per amžius nusistovėjusios protingos tvarkos, nes panorusios ją sugriauti jos sugriauna pačios save.

***

Octave Mirbeau: Kambarinės dienoraštis

– Poezija didinga tuo, jog nereikia būti mokytam, kad ją suprastum ir pamėgtum… priešingai… Mokyti žmonės dažnai nesupranta jos, netgi niekina, nes jie pernelyg pasipūtę… Kad pamėgtum eilėraščius, reikia turėti sielą… nuogą sielą, kaip žiedą… Poetai rašo paprastoms, liūdnoms, ligotoms sieloms… Štai kodėl jie nemirtingi… Ar žinai, kad jausmingas žmogus visada yra šiek tiek poetas?..

***

Rebecca Bailey, Elizabeth Bailey: Sumanūs tėvai – saugūs vaikai

Kalbėjimas apie gresiančius pavojus yra pirmas žingsnis padėti vaikams juos suprasti. Svarbu išlikti ramiam, pateikti tikslias žinias ir taip užkirsti kelią gandams, kuriuos vaikai gali išgirsti iš draugų ar masinio informavimo priemonių. Nežinote faktų? Nesijaudinkite. Pripažinkite tai ir, atsižvelgę į vaiko amžių, pasistenkite juos išsiaiškinti. Geriausias priešnuodis baimei yra žinojimas, o geriausias būdas suteikti žinių – rūpestingai aptarti nerimą keliančius klausimus. Skatindami vaikus kalbėti ir sau, ir jiems padėsite pasijusti stipresniems bei saugesniems.

***

Bernhard Schlink: Skaitovas

Kodėl? Kodėl žvilgtelėjus į praeitį sudūžta tai, kas būta gražaus, dėl to, kad už šito gražaus slypėjo bjauri tikrovė? Kodėl apkarsta prisiminimai apie laimingus santuokos metus išaiškėjus, kad vienas sutuoktinių visus tuos metus turėjo mylimąjį? Ar todėl, jog taip atsitikus žmogus negali būti laimingas? Bet juk jis buvo laimingas! Kartai prisiminimai apie laimę neišsaugomi dar ir dėl to, jei pabaiga buvo skausminga. Ar laimė tik tada laimė, jei ji trunka amžinai? Ar skausmingai baigtis gali tik tai, kas buvo skausminga, neįsisąmoninta ir neįvardyta?

***

Dainius Razauskas: Ryto ratų ritimai

Pirmykštę daiktavardžio vyras reikšmę lietuvių kalboje tebemena veiksmažodis vyrauti ‘įsigalėti, viešpatauti’ (DLKŽ 942). Dėl fonetinių ir semantinių sąsajų akivaizdžiai poetiškai susiję lietuvių kalboje tapo ir žodžiai vyresnis reikšme ‘2. stovintis aukščiau savo laipsniu, pareigomis bei viršesnis ‘didesnis, vyresnis’, plg. dar viršiausias ‘vyriausias’ (DLKŽ 942, 944), nors šių žodžių etimologija skirtinga.

***

Muriel Barbery: Ežio elegancija

Bėda ta, kad vaikai tiki suaugusiųjų kalbomis ir kad užaugę jie atkeršija klaidindami savo pačių vaikus. “Gyvenimo prasmės paslaptis priklauso suaugusiesiems” – visuotinis melas, kuriuo visi priversti tikėti. Kai užaugęs supranti, kad tai netiesa, būna per vėlu. Paslaptis taip ir lieka neatskleista, o turėta energija per ilgą laiką iššvaistyta kvailai veiklai.

***

Gretchen Rubin: Laimės projektas

Manieji tyrimai parodė, kad iššūkiai ir naujovės yra pagrindinės sudedamosios laimės dalys. Smegenis aktyvina nuostaba, tad sėkmingas susidorojimas su netikėta situacija suteikia stiprų pasitenkinimo jausmą. Jei užsiimate kuo nors nauju – pirmą kartą aplankote muziejų, išmokstate naują žaidimą, nukeliaujate į naują vietą, susitinkate su naujais žmonėmis – turite daugiau galimybių jaustis laimingas, nei tie žmonės, kurie lieka įsikibę žinomos veiklos.

***

Chuck Palahniuk: Nematomi monstrai

Tai štai koks tas kelias į didžiuosius atradimus.
Taip yra todėl, kad esame įkalinti savo kultūroje, šios planetos žmogaus būtyje, savo smegenyse. Su dviemis rankomis ir dviemis kojomis, kokias turi ir visi kiti. Esame taip įkalinti, kad bet koks įsivaizduojamas žingsnis išsilaisvinimo link taptų tik dar vienomis žabangomis. Viskas, ko mes norime, yra tai, ko esame ištreniruoti norėti.

***

Tom Perrotta: Maži vaikai

Jo plaučiai plėtėsi, įkvėpiant eukaliptu kvepiančio oro. Kaip išlipus iš švininio kostiumo, stebinantis lengvumo jausmas pasklido jo kūnu. Galbūt taip jaučiasi laimingi žmonės, galvojo jis, kai kliūtys dingsta dar prieš tai, kai tu prieini pakankamai arti jas nustumti.

***

Steve Biddulph: Laimingų vaikų paslaptis

Paprasta tiesa yra ta, kad daugelio žmonių nepasitenkinimas yra užprogramuotas. Vaikystėje jie nesąmoningai buvo išmokyti būti nelaimingi ir dabar sėkmingai įgyvendina šį scenarijų. Skaitydami šią knygą suprasite, jog nejučiomis hipnotizuojate savo vaikus taip, kad jie nepatiktų patys sau, ir tuo sukuriate jiems problemų, kurios gali tęstis visą gyvenimą.

***

Isabelle Filliozat: Viską išbandžiau

Jei bausmės turėtų auklėjamąjį poveikį, žmonija jau senų seniausiai nebedarytų nusikaltimų. Kai kas puoselėja iliuziją, kad bausmės veiksmingos bent jau trumpą laiką: ne kaip auklėjamoji priemonė, o kaip palengvinimas baudėjui – jis jaučiasi vėl kontroliuojantis padėtį. Kitaip sunku suprasti, dėl kokių priežasčių bausmės taip plačiai naudojamos.

<…>

Nuo amžių vaikai buvo verčiami paklusti iš baimės. Šiandien žinoma, kad vaikystėje dažnai pasikartojantis baimės sužadintas pavojaus signalas smegenyse vėliau gali virsti patologiniu nerimu. Gyvenime į valias užtenka natūralių progų bijoti, nereikia jų dar pridėti.

***

Gediminas Navaitis: Psichologinė parama vaikui

Agresyvumas – būtina žmogaus savybė, padedanti įveikti kliūtis, išreikšti emocijas. Jo slopinimas riboja žmogaus galimybes, neigiamai veikia psichosomatinę būseną. Be to, slopinamas agresyvumas kartais pasireiškia ir destruktyviu elgesiu, todėl, teikiant psichologinę pagalbą agresyviam vaikui, negalima šios savybės pašalinti ar nuslopinti. Koreguoti dera tik nepriimtinus agresyvumo būdus.

***

David Lynch: Pagauti didžiąją žuvį

Gyvenimas kupinas painių abstrakcijų, tad vienintelis būdas nepamesti siūlo galo yra pasikliauti intuicija. Ji atveda prie sprendimo – atranda jį, atpažįsta. Tai bendra emocijų ir intelekto veikla.

***

Elizabeth Gilbert: Piligrimai

Jau būdamas suaugęs Denis Braunas prisimindavo savo šešioliktąją vasarą ir pagalvodavo – stebuklas, kad jam apskritai leisdavo išeiti iš namų. Suvokė, koks apgailėtinai neinformuotas jis buvo, kaip apgailėtinai nepasirengęs. Daugybės dalykų Denis Braunas nežinojo būdamas penkiolikos. Bet kas jam būtų tada pravertę. Kad ir menkiausias dalykas. Vėliau Denis įtikėjo, kad buvo pasiųstas gyventi nieko nežinodamas. Niekas jam niekada nieko apie nieką nesakė. Jis nežinojo, ką žmonės daro su savo gyvenimais, ko trokšta ar gailisi. Nežinojo, kodėl žmonės tuokiasi, kodėl pasirenka tokius darbus ar tokius draugus, kodėl slepia krūtis. Jis nežinojo, ar sugeba ką nors gerai daryti nei kaip tai išsiaiškinti. Visi jam tiesiog leido sukiotis aplinkui ir nieko nenutuokti.

***

Erik Fosnes Hansen: Psalmė kelionės pabaigoje

Kai ateina naktis, žmonės tampa tokie vieniši kaip snaigės, krintančios iš pilko miesto dangaus. Retkarčiais mes sningame pro lempą ir tampame matomi; akimirką manome, kad esame atskiri, tikri. Mes esame. Paskui vėl dingstame pilkoje tamsoje, ir žemė traukia mus prie savęs.

***

John Fowles: Kolekcionierius

Pamenu, kai pirmą kartą sutikau D. P., jis sakė, kad kolekcionieriai – tai patys šlykščiausi galvijai. Jis, žinoma, turėjo galvoje tuos, kurie kolekcionuoja meno kūrinius. Tąsyk aš jo nesupratau, pamaniau, jis tik stengiasi šokiruoti Karoliną – kartu ir mane. Bet jis, žinoma, teisus. Kolekcionavimas – tai antigyvenimas, antimenas, antiviskas.

***

Erin Morgenstern: Naktinis cirkas

Jie per seni ir nebesugeba jausti. Jie nebeprisimena, ką reiškia gyventi pasaulyje. Jie mano, kad labai paprasta priversti du žmones varžytis. Tai niekada nebūna paprasta. Imti kurti savo gyvenimą, save pagal kitą žmogų. Priešininkas tampa būtinybe, kaip kvėpavimas. O juodu tikisi, kad nugalėtojas toliau gyvens lyg niekur nieko.

<…>

Tai ne stebuklai. Toks yra pasaulis, tačiau daugumai žmonių gaila laiko sustoti ir atkreipti dėmesį. Apsidairyk, – sako jis, mostelėdamas ranka į aplinkinius stalus. – Nė vienas nenutuokia, kas įmanoma šiame pasaulyje, o dar blogiau – nė vienas nesiklausytų, jei bandytum paaiškinti. Jiems maloniau manyti, kad stebuklai – gudri apgaulė, nes patikėję, kad jie tikri, naktį nebegalėtų užmigti, bijodami savo būties.

***

John Fante: Paklausk dulkių

Tą akimirką mano širdyje sukirbo visa tai, ką turėjau gero, visa, ko vyliausi sielos gilumoje, suvirpo paslėpta mano egzistencijos prasmė. Čia tvyrojo begalinė bežadė gamtos ramybė, abejinga dideliam miestui, čia, po gatvėmis ir aplink šias gatves, driekėsi dykuma, ji laukė miesto baigties, laukė, kol vėlei galės jį užkloti nepavaldžiu laikui smėliu. Man atsivėrė gąsdinanti graudžios žmogaus lemties prasmė. Dykuma čia buvo visada – baltas kantrus gyvūnas, laukiantis, kol žmonės išmirs, kol civilizacijos sumirgėjusios pranyks tamsoje.

***

Marguerite Duras: Lolos V. Stein apžavėjimas

Jai išėjus iš namų, atsidūrus gatvėje, pradėjus žingsniuoti, vaikštinėjimas visiškai pavergdavo, išlaisvindavo ją nuo troškimo būti kažkuo kitu arba daryti dar kažką daugiau nei iki tol – ji atsiduodavo sapno stinguliui. Žinau: gatvės nešė Lolą V. Stein per jos pasivaikščiojimus.

***