Psichologė Jovita Kiežė

Em, atsiprašau, kad trukdau, tiesiog svarsčiau ar jūs nenorėtumėte paskaityti apie na, tuos dalykus, kaip moterys kartais kalba. Ak, ne, greičiausiai tai kvaila mintis, nekreipkit dėmesio. Suprantat, apie ką čia aš? Na, čia tokie paistalai, kad greičiausiai jau esate pasiruošę versti kitą žurnalo puslapį, ar ne? Padarykite sau paslaugą ir skaitykite toliau. Todėl, kad gali būti, jog esate viena iš daugelio moterų, kurių kalbos maniera yra panaši į save menkinančius ką tik parašytus žodžius. Šnekate taip, lyg iš anksto žinotumėte, jog jūsų pasakytos mintys bus visiškos nesąmonės ir jaučiate pareigą už jas atsiprašyti. Netgi kai žinote, kad kažkas kažką jums yra skolingas, bijote apie tai garsiai pasakyti. Pažįstama? Save menkinantys žodžiai veikia ne tik aplinkinių, bet ir jūsų pačių požiūrį save. Kiti su jumis elgiasi taip, kaip jūs save pateikiate: arba kaip su menka, verkšlenančia bukagalve, arba kaip su stipria, savimi pasitikinčia, sumania moterimi. Esate pasiruošusi nutraukti užburtą ratą? Pirmyn!

“Tai tikriausiai kvaila mintis, bet…”

Šios frazės seserys: “Nežinau, ar verta paminėti, bet…” ir “Jaučiu, kad vis viena nepavyks, bet…”. Kodėl prognozuojate tokią liūdną ateitį savo idėjoms dar prieš joms išlekiant iš burnos? Dar vaikystėje mergaitės suvokia, kad jų draugėms nepatiks, jei jos vaikščios užrietusios nosis, elgsis taip, lyg būtų geresnės ar jei pateiks kitiems žmonės mintis, geresnes už jų pačių. Taigi sužaidžia socialinis faktorius ir net suaugusios moterys yra linkusios menkinti savo idėjas, kad patiktų kitiems. Tačiau kodėl iš tiesų norite, kad žmonės jus mėgtų? Ar už tai, kad nekeliate grėsmės jų nuomonei apie savo viršenybę, ar todėl, kad turite įdomių, vertingų, kūrybiškų minčių? Užuot menkinusi save, pradėkite idėjų pristatymą neutraliai, pavyzdžiui: “Turiu mintį”, “Štai mano idėja” arba “Kodėl gi mums ne…?”. Jums nereikia “pardavinėti” ar “prakišinėti” savo idėjų, jei tai nėra jūsų stilius, tačiau negalima jų iš anksto nuvertinti.

“Tik”

Paskambinate draugei ir tariate: “Labas, čia tik aš”, kai nepažįstamas žmogus vakarėlyje pasiteirauja, kuo užsiimate, imate teisintis: “Ai, aš tik namų šeimininkė” (arba “aš tik paprasta vadybininkė” ir panašiai). Pridėdami tą “tik” prie visų dalykų, kuriuos kalbate apie save, iš karto susimenkinate, tarsi tai, kad esate mama ar slaugė būtų nepakankamai pagarbos verti užsiėmimai. Sprendimas lengvas: paprasčiausiai liaukitės kartoję tas tris raideles, ir viskas! “Labas, čia aš”, “Dirbu floriste”, “Esu namuose vaikus auginanti mama” – juk nesunku, ar ne? Papildoma nauda – kai pašnekovas neišgirs to “tik” prie savęs apibūdinimo, jis bus labiau linkęs toliau domėtis tuo, ką veikiate, ir – neabejojame – sužinos, kad esate nepaprastai įdomi asmenybė (juk tokia ir esate, ar ne?).

“Kaip ir”

Šie žodeliai kartais tampa tikromis mūsų kalbos piktžolėmis, švelniai sumenkinančiomis viską, apie ką bekalbėtume: “Aš kaip ir tikėjausi bent nedidelės nuolaidėlės” arba “Buvau lyg ir nusivylusi, kad pamiršai mano gimtadienį”. Žinoma, ši frazė padeda išvengti aštresnės konfrontacijos, taigi suteikia jums tokį “kaip ir” saugumą, tačiau dėl to menksta jūsų savigarba ir pasitikėjimas savimi. Išraukite ją iš savo kalbos ir pastebėsite, kad ta konfrontacija, kurios taip baiminatės, iš tiesų nėra tokia jau baisi, bei pajusite palengvėjimą, kai nebereikės slėpti to, kaip iš tiesų jaučiatės dėl susiklosčiusios situacijos. Jokių “kaip ir”, tai gryna tiesa – jūs tikėjotės nuolaidos ir nusivylėte, kad pamiršo gimtadienį. Taip ir pasakykite.

“Man atrodo”

“Man atrodo, kad aš galiu susitvarkyti su šiuo projektu”, “Manau, kad gal ir galėsiu Tau pagelbėti”, “Man atrodo, kad esu pakankamai gera virėja” – sąmoningai ar nevisai, tačiau apsistatote “man atrodo” tvoromis kaskart, kai norite nerizikuoti ir žaisti saugiai. Tačiau iš tiesų jūs demonstruojate aplinkiniams, jog pati abejojate savo sugebėjimais dirbti su projektu, suteikti pagalbą ar paruošti skanią vakarienę. Kai kurie žmonės susidarys apie jus nuomonę, kad niekuomet neprisiimate atsakomybės už savo darbus ir jų rezultatus. Ar to siekiate? Kam sakyti “man atrodo” arba “aš manau”, juk pašnekovai ir taip supranta, kad tai jūsų mintis! Niekas nesitiki, kad esate neklystanti visų sričių ekspertė, taigi turite teisę klausinėti ar komentuoti neatsiprašinėdama – netgi ištarti “man reikia daugiau informacijos” (o ne “man atrodo, man reikia daugiau informacijos”).

“Atsiprašau”, “Oi, atsiprašau”, “Atleiskit, aš pati kalta!”

Moterys pernelyg jautriai reaguoja į kiekvieną smulkmenėlę ir vis nepraleidžia progos atsiprašyti: maldaujame atleidimo, jei nesame tikros, ar teisingai išgirdome pašnekovą, atsiprašinėjame už beprotišką netvarką namuose, kai užsuka netikėti svečiai, tarsi turėtume palaikyti nepriekaištingą švarą nuolat, laukdamos jų, pasijuntame nepatogiai, jei parduotuvėje netyčia pačiumpame tą pačią suknelę, kurios siekė ir kita pirkėja – iš karto išsprūsta “atleiskit”. Vienas dalykas yra mandagumas, visai kitas – iš anksto daromos prielaidos, kad nuolat klystame, painiojamės visiems po kojomis ir iš anksto nenumatome aplinkinių lūkesčių mūsų atžvilgiu. Kartą parduotuvėje mačiau, kaip moteris netyčia numetė ant žemės cukiniją ir sumurmėjo “atsiprašau” – ji prašė cukinijos atleidimo! Moterys, liaukitės! Vietoj “Atsiprašau, neišgirdau jūsų per šį nežmonišką triukšmą” ištarkite “Gal galite pakartoti?”, o “Atleiskite, mano namuose nežmoniška betvarkė” pakeiskite mažiau neurotišku “Prašom užeiti!”

Publikuota žurnale “Prie kavos“, 2011 m. liepa