Psichologė Jovita Kiežė

Kaip auklėti ir rūpintis savo mažyliu, informacijos informacijos gausu ir ji tokia skirtinga, kad sunku atsirinkti. O gal tiesiog reikėtų elgtis taip, kaip mums liepia širdis?

Prieraišioji tėvystė – kas tai?

Prieraišioji tėvystė – viena iš vaiko auginimo filosofijų, kurios esmė – kuo jautriau atliepiant mažylio poreikius kurti saugią aplinką jam augti, vystytis ir tyrinėti pasaulį. Prieraišiosios tėvystės principais (be abejo, neįvardindamos jų šiuo terminu) vadovaujasi daugumos ne Vakaruose gyvenančių bendruomenių moterys, kurios nėra atitolusios nuo gamtos principų ir sugeba taip jausti vaiką, tarsi jis būtų jų pačių kūno dalis. Pvz., Indijoje, Kinijoje, Pietryčių Azijoje, dalyje Afrikos ir Lotynų Amerikos tautų tėvai nešiojasi prie savęs kūdikius, nedėvinčius jokių sauskelnių, nuogais užpakaliukais. Vienos Afrikos genties moters paklausus, iš kur ji žino, kada jos sūnus nori šlapintis arba tuštintis, moteris net nelabai suprato klausimo. Iš tiesų tėvai išmoksta atpažinti mažylių siunčiamus signalus apie poreikį šlapintis ar tuštintis, pvz,, kūdikis gali imti raitytis, virpėti, rodyti grimasas, pakeisti kvėpavimo ritmą ar parausti, galiausiai vaikai patys sugeba nesišlapinti ar nesituštinti tol, kol išgirsta specialų tėvų tariamą garsą, kaip šššyyy-šššyyy arba šuuus.

Remtis instinktais, ne taisyklėmis

Štai kodėl kartais nėščioms ar neseniai kūdikio susilaukusioms mamoms patariama mažiau ieškoti informacijos internete, ypač socialiniuose tinkluose ir forumuose, nes ten gausu tokių patarimų, kaip jokiu būdu nemigdykite kūdikio savo lovoje, nes bus labai sunku atpratinti arba nenešiokite mažylio, nes pripras. Ką daryti, perskaičius tokius nurodymus, jei giliai širdyje labai norisi priglausti savo brangenybę prie savęs arba užmigti šalia, paėmus už mažo delniuko ir klausantis ramaus vaikučio kvėpavimo? Prieraišioji tėvystė sako – elkis taip, kaip norisi, nes mamos instinktas yra pats svarbiausias ir teisingiausias.

Pediatras William‘as Sears‘as, kuris kartu su žmona yra prieraišiosios tėvystės kaip filosofijos pradininkas, teigia, jog čia nėra taisyklių rinkinio, kaip geriausia auginti ir auklėti vaikus. Prieraišioji tėvystė – tai, ką mamos ir tėčiai darytų instinktyviai, jei augintų kūdikį negyvenamoje saloje ir neturėtų jokių knygų, patarinėjančių giminaičių ar psichologų.

Prieraišioji tėvystė remiasi keturiais pagrindiniais komponentais:

1. Miegojimas kartu su vaiku – toje pačioje lovoje arba bent tame pačiame kambaryje.
2. Maitinimas pagal poreikį – kūdikis ar vaikas valgo tiek ir tada, kai pats nori, o ne pagal nustatytą grafiką. Žindoma tol, kol vaikas pats natūraliai atsisako krūties, nebandoma atjunkyti dirbtinai.
3. Nešiojimas ir lietimas – stengiamasi išlaikyti kiek įmanoma daugiau fizinio kontakto nešiojant kūdikį ant rankų ar prisirišus prie kūno, glostant, myluojant ir taip toliau. Ypač vertingas nuogos odos prisilietimas.
4. Atsakas į verksmą – ne leidimas vaikui išsiverkti, o ankstyvas įsikišimas į verksmo priepuolį reaguojant į vaiko patiriamą įtampą prieš tai, kai mažasis jau ima savęs nebekontroliuoti.

Ar neišlepinsim?

Prieraišiosios tėvystės filosofija turi tiek stiprių šalininkų, tiek kritikų. Pastarieji teigia, kad tai yra tiesiog vaiko lepinimas. Ar iš karto reaguojant į vaiko verksmą jis nepradės tuo manipuliuoti? Ar tai reiškia, kad turi žindyti krūtimi nors ir penkių metų vaiką, jei jis to nori? Ar saugu miegoti vienoje lovoje su naujagimiu turint omenyje prispaudimo ar nugulėjimo galimybę? Ar mama galės skirti bent kiek laiko sau, jei nuolat visur nešiosis kūdikį su savimi?

Prieraišiosios tėvystės šalininkai į tai atsako – čia nėra vienas-dydis-tinka-visiems principo. Vadovaudamiesi savo prigimtiniais instinktais ir sveiku protu kiekvienas turime rasti pusiausvyrą tarp vaiko nepriklausomybės ir autonomijos skatinimo bei saugios vystymosi aplinkos kūrimo. Tikima, kad maksimaliai jautri mama (ar tėtis) sugeba perskaityti su suprasti vaiko siunčiamus signalus ir atitinkamai į juos reaguoti. Šeima yra viena ląstelė, vientisas organizmas, ir jei tam tikras elgesys ar įvykių grandinė ima kelti įtampą kažkuriam iš šeimos narių (mamai, vaikui, tėčiui), reikia pamažu siekti pokyčių tam, kad šeimoje vėl įsivyrautų harmonija ir balansas.

Emocinės brandos lavinimas

Nors paminėti prieraišiosios tėvystės principai daugiausia kalba apie elgesį su kūdikiu (žindymas, miegojimas kartu, nešiojimas), didelis dėmesys skiriamas ir vėlesniam vaiko auginimo amžiui, nes tėvai visuomet išlieka svarbiausiais asmenimis, padedančiais atžalai saugiai tyrinėti pasaulį. Patariama galvoti apie ilgalaikius vaiko auklėjimo tikslus – trimečio pykčio priepuoliai su amžiumi praeis savaime, tuo tarpu tai, kaip vaikas jausis po jų ir koks bus santykis su tėvais, išliks jo emocinėje atmintyje gal net visam gyvenimui. Stenkis žiūrėti į viską iš vaiko perspektyvos.

Mes nenorime atžalos priversti pasijusti kvailiu ar nepalaikomu, tačiau nesąmoningai tai darome, kai į baimes ar ašaras reaguojame frazėmis ša, juk tau viskas gerai arba nebūk toks nusiminęs, juk nieko neatsitiko. Jei vaikas nusiminęs, vadinasi, jam atsitiko kažkas svarbaus. Leisk mažajam pačiam priimti kiek įmanoma daugiau sprendimų. Kiekvieną kartą, kai ruošiesi nuspręsti dėl tam tikro dalyko, susijusio su vaiku, apgalvok, ar yra pakankamai svarbių priežasčių, kodėl jis negalėtų nuspręsti pats. Juk priimti gerus ir teisingus sprendimus išmokstame tik juos priimdami patys, o ne vadovaudamiesi instrukcijomis ir nurodymais. Nesakyk ne, kai nėra tam būtinybės. Tavo pirminis atsakymas į vaiko prašymą turėtų būti teigiamas, nebent turėtumėte tikrai svarių argumentų kažką uždrausti. Visuomet atsimink, kad vaikas yra tik vaikas, jis elgiasi atitinkamai pagal savo amžių, turimą nedidelę patirtį ir savitą mąstymo būdą, todėl reikia gerbti mažojo pasirinkimus ir sprendimus, nors žiūrint iš suaugusiojo pozicijos jie ir neatrodytų logiški.

Kokia prieraišiosios tėvystės nauda?

Tyrimų duomenimis, pagal šios filosofijos principus auginti vaikai patiria mažiau streso, rečiau verkia, užaugę jaučia stipresnį ryšį su žmonėmis ir netgi patiria stipresnę empatiją. Jie daug rečiau rodo pykčio priepuolius, jiems lengviau adaptuotis prie naujų žmonių, pvz., auklės ar vaikų darželio, nes jie jaučia pakankamai saugų ryšį su tėvais, kuris leidžia tyrinėti pasaulį drąsiau. Ne paslaptis, kad imuninė sistema yra lengvai pažeidžiama patiriamo streso, taigi vaikai, auginami pagal prieraišiosios tėvystės principus, yra sveikesni ir rečiau serga.

Principas mama-žino-geriausiai puikiai tinka, kai kalbame apie prieraišiąją tėvystę, tik reikėtų jį perfrazuoti į mama-jaučia-geriausiai.

Šeima yra viena ląstelė, vientisas organizmas, ir jei tam tikras elgesys ar įvykių grandinė ima kelti įtampą kažkuriam iš šeimos narių (mamai, vaikui, tėčiui), reikia pamažu siekti pokyčių tam, kad šeimoje vėl įsivyrautų harmonija ir balansas.

Publikuota žurnale “Moters psichologija“, 2015 m. lapkritis